Giedrė Urbonienė// žurnalistų klubas

Blondinių kvailumas - tiesa ar prasimanymas?

Giedrė Urbonienė

- Jei blondinė, tai kvaila, - taip apie šviesiaplaukes mano daugelis vyrų, tamsiaplaukių moterų. Bet ar plaukų spalva gali ką nors pasakyti apie žmogų? Apskritai įdomu, iš kur atsirado kvailos blondinės įvaizdis? Apie šviesiaplaukes sukurti tūkstančiai anekdotų, juokingų istorijų. Viename užsienio universitete blondinės net priverstos trumpam persidažyti plaukus, kad būtų įskaitytas jų egzaminas.

Iš Giedrės Urbonienės užrašų:

Žinių valdymo požiūrio esmė

Žmonių sugebėjimas įgyti ir panaudoti žinias yra  susijęs su informacijos technologijų panaudojimo įgūdžiais, nes to reikalauja nauji žinių komunikacijos būdai, priemonės, kurie pasitelkia netradicines laikmenas (internetą, duomenų bazes, kompaktinius diskus ir pan.). Taigi reikalinga infrastruktūra (mokymo, ypač tęstinio, organizavimas, nemokamos interneto prieigos taškai, neformalus technologinis švietimas ir pan.), leidžianti sumažinti socialinę informacinių technologijų sudaromą atskirtį. Žinių svarba ekonomikos plėtrai vis didėja; žinios lemia skirtumą tarp gerovės ir skurdo organizacijose, tarp individų, valstybėse bei tarp jų.

Analizuojant žinių valdymo esminius principus, visų pirma naudinga išnagrinėti žinių sąvoką. Kalbant apie žinias, reikia atskirti jas nuo duomenų ir informacijos. Iš šių trijų sąvokų, mažiausiai diskusijų kyla dėl duomenų apibrėžimo; duomenys – tai atskiri simboliai, skaičiai ar vaizdai [16]. Informacija dažniausiai apibrėžiama  kaip apdoroti  ir pagal tam tikrus kriterijus sugrupuoti duomenys. Informacija turi būti suprasta – tai svarbiausias skirtumas tarp informacijos ir duomenų; jei asmuo suvokia kažko prasmę – tai jam tampa informacija, jei  ne – tai duomenys – simbolių ar/ir kodų rinkinys, pvz. kiniečiui kiniečių kalba parašytas laikraštis yra informacija, o europiečiui, nemokančiam kiniečių kalbos, – duomenys, t.y. kodų seka. Žinios yra apibrėžiamos gana įvairiai; tai gali būti pranešimai apie įvykius, reiškinius, reikalus ar pasikeitimus, tai gali būti informacija, faktai ar duomenys grindžiami tiesa, kurią galima nustatyti atitinkamomis priemonėmis. Kai kurie šaltiniai pateikia gana abstrakčius apibrėžimus, pavyzdžiui, teigiant, jog žinios  – tai, kas yra žinoma.  Žinios – tai duomenys, faktai ir informacija, kurie yra žinomi ir kurie gali būti perduoti kitiems įvairiomis formomis arba žmogaus žinojimo visuma, besiremianti asmenine patirtimi ir mąstymu. Duomenų, informacijos ir žinių sąsajas vizualiai galima pavaizduoti taip:  

Duomenų virsmo žiniomis procese egzistuoja dvi kryptys, tai reiškia, kad ne tik iš duomenų galima gauti ir kurti žinias, bet ir iš žinių išskirti duomenis. Filtruoti ir apdoroti duomenys virsta informacija, kuri įvertinta ir interpretuota, remiantis jau turimomis žiniomis ir patirtimi, tampa naujomis žiniomis. Kita šio proceso pusė numato, kad turimos žinios, gali būti išanalizuotos ir išskaidytos, atsižvelgiant į  konkrečios informacijos ar duomenų poreikį. Šis dvikryptis procesas suponuoja žinių sąvokos dvilypumą; viena vertus, duomenys ir informacija lengvai perteikiami informacijos technologijų priemonėmis ir tampa žiniomis, kurios iš dalies gali būti išreiškiamos, kita vertus, žinios susijusios su asmenine patirtimi, kurios yra sunkiai perduodamos. Vadinasi, antroji proceso kryptis (nuo žinių link duomenų) per informacijos technologijas yra sunkiau įgyvendinama, tačiau yra priemonių jos realizavimui, kurios plačiau aptariamos antroje šio darbo dalyje. Aptarti žinių bruožai, atskleidžia žinių sąvokos dualumą, kurį nagrinėja daugelis žinių vadybos teoretikų.   

BASEINAS NE SUSARGDINA, O SUSTIPRINA

     Baseinas šaltuoju metų laiku - ne tik puiki vieta praleisti laiką visai šeimai. Anot gydytojų, plaukiojimas baseine žiemą veiksmingas ir kaip profilaktikos priemonė. Be to, reguliariai plaukiojantys ir nardantys vaikai geriau miega, valgo, yra žvalesni, atidesni mokykloje.

Giedrė Urbonienė

Kaip įveikti vandens baimę?

    Pasak vaikų plaukimo trenerės Janinos Bakšienės, išmokti plaukti vaikas turėtų dar iki mokyklos. Ir kuo anksčiau, tuo geriau. Tad jei tėvai dar svarsto, ar jau laikas ir koks baseinas tinkamiausias, specialistė pataria nelaukti, kol vaikui sueis šešeri ar daugiau. Nebent vaikas jaučia baimę vandeniui.

    Kad taip neatsitiktų, rekomenduojama nuo pat mažens jį sistemingai grūdinti. Vandens procedūros turi teikti malonumo, patikti. Svarbu, kad suaugęs žmogus maudimąsi vonioje ar prausimąsi po dušu mokėtų paversti linksmu žaidimu.

    Trenerė sako, kad mažesnis vaikas natūraliau priima vandenį, o vyresniam vos įbridus į vandenį suveikia savisaugos instinktai - jis susikausto, pradeda bijoti. Dažnas vaikas blogai jaučiasi baseine po nesėkmingo mokymosi plaukti su tėvais upėje ar jūroje – mat šie telkiniai vaiką gąsdino gyliu ir dydžiu. Juk ne retas vaizdelis: tėtis pajūryje paima mažą sūnų ant rankų ir klykiantį nešasi į jūrą – mokys plaukti. Gerai, kad tėtis rūpinasi, bet labai svarbu leisti vaikui priprasti prie vandens iš lėto ir jokiu būdu nekišti į vandenį prievarta.

    Geriausia, kad vaikas išmoktų plaukti ne kur kitur, o baseine, padedant treneriui. Vaikas nebijos, jei vandenyje bus ne vienas ir jausis saugus. Tad pirmosiomis dienomis į baseiną gali eiti ir užsiėmimuose dalyvauti vienas iš tėvų.   

    Per pirmąsias pamokas vaikas mokosi įbristi į vandenį, trenerio pratinamas panardinti galvą, plūduriuoti. Vėliau mokomas atlikti nesudėtingus pratimus vandenyje, naudojant neskęstančias lenteles, pūsles ar rankoves, be to, teisingai kvėpuoti ir plaukti.

Puiki vieta organizmui grūdinti

    Mamos baiminasi, kad po taškenimosi baseine vaikas sušals, susirgs, nes į ausytes pateks vandens. Pastebi, jog išlipusio iš baseino vaiko oda staiga pasidaro kaip žąsies, lūpos pamėlsta, veidas pabąla. Tai natūrali vaiko reakciją į buvimą vandenyje, ypač jei jis mažai grūdinamas. Todėl vaikas po maudynių turi būti gerai įtrinamas rankšluosčiu ir raginamas pajudėti, kad apšiltų.

    Nors ne kiekvienas vaikas po baseino iškenčia šluostimąsi ir džiovinimąsi, pastaroji procedūra, tik iš pradžių naudojant drėgną rankšluostį, rekomenduotina kaip viena iš grūdinimo būdų (baigus reikia vaiką iš karto nušluostyti sausai, patrinant, kad šiek tiek paraustų oda). Žinoma, tai pradėti daryti reikia lėtai pratinant. Anot J.Bakšienės, tėvai perdeda bijodami, kad tik nuėjęs į baseiną vaikas sušals ir susirgs. Juk gydytojai sako atvirkščiai - vanduo organizmą grūdina, sustiprina, bet tikrai nesusargdina.

Kuo naudingas plaukiojimas?

    Trenerė sako, kad baseinas – ne tik vieta, kur vaikas gali išmokti plaukti. Vandenyje jis daug juda, juokiasi, krykštauja ir patiria daug teigiamų emocijų. Dėl to tampa stabilesnė nervų sistema, jis geriau miega, stiprėja kojų ir rankų raumenys.

    Plaukimas formuoja taisyklingą laikyseną, todėl tai geriausia sporto šaka, kai vaiko laikysena ydinga, stuburas iškrypęs ar krypstantis. Palankiai veikia kraujotakos ir kvėpavimo organus, dėl to plaukiojimą patariama rinktis ir dažnai bronchitu sergantiems vaikams. Be to, judėjimas vandenyje stiprina pėdas, todėl lankyti baseiną turėtų turintieji plokščiapadiškumą.

     Apie 70 procentų vaikų turi motorinės ir psichinės raidos sutrikimų, nėra atsparūs infekcijoms, todėl ne atsitiktinai fizinės medicinos ir reabilitacijos centruose procedūros baseine įtraukiamos ir į gydymo programas kaip rekomenduotina fizinio aktyvumo bei grūdinimosi priemonė.

Plaukimo pradžiamokslis be trenerio

    Jei leidžia galimybės, tėvai ir be plaukimo trenerio gali vaiką pripratinti pamėgti vandens procedūras ir išmokyti pagrindinių plaukimo judesių. Pirmiausia reikia mokyti jį nebijoti vandens (geriausia tai daryti negiliame vandens telkinyje ar namų baseinėlyje. Pavyzdžiui, galima pradėti nuo žaidimo vandenyje - tegul dukra braidydama nuprausia lėlę).   

    Vėliau įpratinkite vaiką be baimės panardinti galvą vandenyje ir iškvėpti. Neleiskite jam neriant pridengti ausų rankomis.

    Kojų judesių mokymas: maždaug 35-45 cm gylyje vaikas „žengia“ rankomis dugnu, kartu mušdamas vandenį ištiestomis nuo klubų kojomis su ištemptomis pėdomis (tą patį galima daryti laikantis už pripučiamo rato ar žaislo).

    Rankų judesių mokymas: parodykite vaikui vandenyje, kaip juda rankos plaukiant kraulio stiliumi. Reikia, kad jis tuos judesius suprastų ir įsimintų: šiek tiek sulenkta per alkūnę dešinioji ranka keliama aukščiau vandens ir grimzta į vandenį prieš petį, toliau už galvos. Pirštai sulenkti. Ranka po vandeniu daromas grybšnis iki klubų. Kai dešinė ranka pasiekia po vandeniu vertikalią padėtį, kairė ranka iškyla iš vandens ir atlieka tokį pat grybšnį. Iš pradžių šiuos veiksmus vaikas turi išmokti atlikti stovėdamas iki krūtinės vandenyje. Paskui išmokti juos slinkdamas vandenyje.

    Suaugusiam prilaikant vaiką iš apačios jis kartu mokosi ir rankų, ir kojų judesių. Kojos turi dirbti greičiau negu rankos. Pastarųjų judesiai ritmingi, tarsi viena ranka vytųsi kitą. Po kelių analogiškų pamokų vandenyje vaiko nebereikės prilaikyti. Jis plauks jau pats.  

KIEK LIKO GYVENTI laikraščiams? 

 by Giedrė Urbonienė

Vokietijos laikraštyje „Die Welt“ buvo paskelbtas pašnekesys su žinomo JAV kompiuterių pramonės koncerno Sun viceprezidentu Billu Joy. Jis taip pat yra vienas iš šio koncerno įkūrėjų; kompiuterininkų pasaulyje Billas yra laikomas vienu žymiausių prognozuotojų ir ateities vizijų kūrėjų. Skelbiame šio pašnekesio santrauką.

   Klausimas: Kompiuterių technika vystosi labai sparčiai. Ką pranašautumėte ateinančiam šimtmečiui?

   Atsakymas: Kai pagalvoju apie artimiausius 10-20 metų, visų pirma regiu spartų Interneto vystymąsi. Iki šiol kelias į tinklą vedė beveik vien per asmeninį kompiuterį, bet ateitis priklauso mobiliesiems internetiniams prievadams. Prietaisai, kuriuos mes ateityje naudosime naršydami tinkle, daugiau panėšės į mobilųjį telefono aparatą nei į kompiuterį. Šitaip atsiras atskiras informacinis tinklas, naujos paslaugos ir nauji tų paslaugų tiekėjai. Ypač dideles galimybes turės Europa, nes čia yra labiausiai išplėtoti mobiliojo ryšio tinklai. Bet matau ir dar vieno, pramogų tinklo atsiradimą, tinklo, kuriuo daugiausiai bus naudojamasi savo namų svetainėje. Čia taip pat daug kas turėtų pasikeisti. Ekranai atrodys kitaip, o pačią sistemą bus daug lengviau naudoti, o naudojant - atsipalaiduoti. Šie trys tinklai lydės žmogų visur.

   Kl.: Taigi, vieningo Interneto nebeliks, o turėsime mažiausiai tris lygiagrečiai funkcionuojančius tinklus?

   Ats.: Taip. Pramogų tinklas ir, kaip aš jį vadinu, kišeninis tinklas, abu praneš žinias, bet jas pateiks visiškai skirtingai. Jau dabar žinios televizijoje ir žinios laikraštyje yra paruoštos visiškai skirtingai. Taip bus ir ateityje. Ta pati istorija pramoginiame tinkle bus pateikiama lengvesne forma, klasikiniame Internete - pateikiant daugiau tekstų, o mobiliajame tinkle - labiau suspaustoje formoje. Taigi, ir naujienų agentūros privalės pateikti paruoštas žinias taip, kad tiktų visiems trims tinklams.

   Kl.: Kiek ilgai išliks spausdintieji laikraščiai?

   Ats.: Manau, kokius 20-25 metus, maždaug dešimtį metų po to, kai jau sugebėsime pagaminti pakankamai gerą elektroninį popierių. Vėliau nebus prasmės spausdinti laikraščių. Jau dabar laikraštininkai pradėjo savąsias naujienas pateikti tinklapiuose elektronine forma ir tatai yra daroma sparčiau nei įprastine forma. Nors asmeniškai man tikrai trūks gero senojo popierinio laikraščio. Aš mėgaujuosi liesdamas laikraštį ir kasryt džiaugiuosi paimdamas jį į rankas. Knygas aš irgi branginu ir be jokio entuziazmo sutinku atsirandančius jų elektroninius pakaitalus. Bet mano sūnui visa tai atrodys kitaip. Svarbiausia juk tai, kad pati informacija išliks.

   Kl.: Kaip per artimiausius 20 metų keisis kompiuterių galia ir kokie nauji taikymai turėtų atsirasti?

   Ats.: Mūro dėsnis nusako tempą, kuriuo auga procesorių sparta. Jų galia padvigubėja kas 18 mėnesių. Optinės technologijos, kuriomis mes šiandien naudojamės gamindami lustus, dar tiks apie dešimtį metų, kol neatsiremsime į jų fizikines ribas. Per tą laikotarpį procesorių skaičiavimo sparta dar turėtų išaugti apie 100 kartų.

   Kl.: O kas bus po to?

   Ats.: Jau šiandien galime įžiūrėti naujos, dabartinę pakeisiančios technologijos - molekulinės elektronikos kontūrus. Atskiros molekulės perims dabartinių tranzistorių elektros srovės perjungimo funkciją. Daugybė tokių perjungiklių veiks viename sluoksnyje ar netgi trimačiame darinyje. Šita technologija turėtų būti įsisavinta iki 2030 metų. Tuomet kompiuteriai taps apie milijoną kartų spartesni negu dabartiniai.

   Kl.: Ką gi bus galima daryti su tokiu milijoną kartų spartesniu kompiuteriu?

   Ats.: Šį skaičių išties yra labai sunku įsisąmoninti. Jei paskutinius 1000 metų suspaustume milijoną kartų, tūkstantmetis tetruktų devynias valandas. Taip pat suspaudus žmogaus gyvenimą, jis užtruktų mažiau nei valandą. Lėktuvai tėra vos 1000 kartų greitesni negu pėstieji, o pažiūrėkite, kaip jie pakeitė pasaulį. Kaip galima suprasti tai, kaip paveiks milijoną kartų pasikeitęs parametras. Kai kurie mokslininkai tvirtina, jog mašinos tuomet bus inteligentiškesnės. Aš manau, kad taip gali atsitikti.

   Kl.: O po 2030 m. jau turėsime kvantinius kompiuterius?

   Ats.: Galbūt. Kompiuteris, veikiantis naudojant kvantų mechanikos principus, atvers visiškai naujas duomenų apdorojimo galimybes. Jeigu išties pavyks sukonstruoti kvantinį kompiuterį, jis galės per kelias minutes susidoroti su atskirais uždaviniais, kurių dabartiniai kompiuteriai neišspręstų nei per visatos amžiaus dydžio trukmę. Bet iki šiol niekas dar nežino, kaip turėtų atrodyti kvantinis kompiuteris. Jei tokią sistemą pavyktų realizuoti, tai būtų išties milžiniškas lūžis. Kad ji iš principo gali veikti, teoriškai yra jau ir dabar įrodyta.

   Kl.: Kvantiniai kompiuteriai bus tokie galingi, kad jie galės įspėti bet kokį šifrą. Nebeliks nė vienos saugios kodavimo sistemos. Ar tai netaps internetinės visuomenės, labai priklausančios nuo duomenų saugumo, fiasko?

   Ats.: Taip, tai išties didžiulė problema. Jau ir dabar, kai laukiame milijoną kartų spartesnių kompiuterių, galime susilaukti to, kad teks pradėti naudoti labai ilgus slaptažodžius. Mano manymu, tėra tik dvi galimybės ir ateityje garantuoti duomenų saugumą. Viena galimybė ­ tai unikali kodavimo sistema. Abu, pavyzdžiui, apsikeisime slapta knyga, kurią žinome tik mudu, bet ir ją naudosime tik po vieną kartą. Arba teks įsisavinti kvantinio duomenų šifravimo metodus. Tokios rūšies eksperimentai jau atliekami.

   Kl.: Kokią reikšmę ateityje turės neuroniniai tinklai, kopijuojantys centrinės nervų sistemos veiklą?

   Ats.: Neuroniai tinklai dirba kitaip nei dabartiniai kompiuteriai: ne nuosekliai, bet lygiagrečiai. Kadangi jie sugeba patys mokytis, juose bus galima žymiai paprasčiau nei dabartiniuose kompiuteriuose įdiegti tokias pažinimo funkcijas, kaip regą ar klausą. Taigi, jei ateityje kompiuteriai taps interaktyvesni, lengviau bendraus su mumis, tuomet ir neuroninių tinklų technologijų svarba išaugs.

   Kl.: Kaip visų šių pokyčių akivaizdoje atrodys jūsų kompanijos kelias?

   Ats.: Aparatūrinėje srityje mes ir toliau telksime dėmesį į mašinas, kurias galima panaudoti ir kaip internetinius serverius. Taip pat kuriame technologijas, kurias galima bus panaudoti jungiant į Internetą įvairius labai skirtingus prietaisus. Čia aš kalbu apie į tinklą sujungtiems buitiniams prietaisams skirtas programavimo kalbas „Java“ arba „Jini“. Be to, mes norime tapti internetinių prietaisų gamintojais, tokiais pat, kokie mobiliajam ryšiui yra telefono aparatų gamintojai. Bet mes stengsimės ir padėti kitoms firmoms sukurti tinklui pritaikytus jų prietaisų variantus. Taigi, kai, pavyzdžiui, Sony ar Philips pagamins tokius prietaisus, mes juose įdiegsime „Java“ technologiją

ŽMOGUS YRA TINGINYS

Giedrė Urbonienė

Kiek lietuvių sportuoja?

Sociologinės apklausos rodo, kad pusė Lietuvos gyventojų sportuoja. Bent taip jau patys sakosi. 15,4 proc. respondentų teigia sportuojantys kasdien ir tiek pat (15,3 proc.) - keletą kartų per savaitę. Vieną kartą per savaitę sportuoja 7,3 proc. apklaustųjų, o keletą kartų per mėnesį - 11,8 proc. dalyvavusiųjų apklausoje.

Tačiau nereikėtų pasitikėti šiais skaičiais. Taip sako patys žmonės, tačiau ką jie sako, dar nebūtinai yra tiesa.

Sociologai ir antropologai jau seniai pastebėjo, kad žmonės ypač linkę meluoti, kai jų klausiama apie “garbingus” ar “gėdingus” dalykus. Jei kokia nors veikla, dorybės yra vertinamos, tai žmonės linkę jas padidinti, o tai, kas laikoma nelabai priimtina, linkę sumažinti.

Štai antropologai viename Kanados miestelyje atliko tokį tyrimą. Pirmiausia apklausė suaugusius gyventojus, kiek jie per savaitgalį išgeria alaus. Paaiškėjo, kad vidutiniškai išgeria po 4 skardines. Tačiau nuo antropologų nieko nenuslėpsi - jie po savaitgalio pasirausė po visas šiukšlines. Rezultatas - gyventojai gėrė vidutiniškai viena skardine daugiau, nei prisipažino.

Kadangi sportuoti  yra sveika, gera ir gražu, tai labai tikėtina, jog dalis Lietuvos gyventojų tiesiog šiek tiek perdėjo atsakinėdami į klausimus apie savo sportinius įpročius.

Kas sportuoja?

Aišku, daugiau sportuoja vyrai (56,0 proc.) nei moterys (44,4 proc.), daugiau miestiečiai (57,3 proc.) nei kaimiečiai (43,2 proc.)

Bent kelis kartus per mėnesį teigia sportuojantys 92,6 proc. 16-19 metų ir 63,8 proc. 20-29 metų apklaustųjų. Mažiausiai sportuojančiųjų yra tarp vyresnių nei 60 metų respondentų.

Lietuviai dažniau sportuoja namuose - 44 proc., nei sporto klube - 27 proc.

Beje, kuo didesnės pajamos, tuo daugiau sportuojama. Ir atvirkščiai - kuo mažiau uždirbama, tuo mažesnis procentas bent kartais pasportuojančių. Darbas, uždirbami pinigai verčia rūpintis savo sveikata. Be to, sportuoti  kartais reikalauja net ne fizinė būklė, bet ir prestižas - gerą darbą dirbantis šiuolaikinis lietuvis privalo lankytis jo statusą atitinkančiame sporto klube. Antra vertus, mažiau atlyginamas darbas paprastai yra fizinis - tad kam dar sportuoti?

Sociologiniai tyrimai rodo, kad besimokantys lietuviai sportuoja daugiau už nesimokančius. Tai suprantama, nes besimokantys paprastai turi daugiau laiko.

Niekur nedirbantys sportuoja rečiau nei dirbantys. Čia tikriausiai tokia proporcija atsirado todėl, kad į nedirbančiuosius įrašyti pensininkai.

Tačiau, kaip rodo sociologiniai tyrimai, didžiausias sporto priešas yra ne kas kita, o šeima. Nesusituokę asmenys daug daugiau sportuoja nei gyvenantys santuokoje. Ir tai suprantama - pirmiausia, jau nebereikia palaikyti savo formų norint ištekėti ar vesti. Kita vertus, sukūrus šeimą lieka mažiau laiko. Tad taip šeima skatina nelabai sveiką gyvenimo būdą.

Sunkiau suprasti, kodėl geriantys vyną sportuoja daugiau nei jo negeriantys. Ar todėl, kad vyną geria tie, kurie turi daugiau pajamų, ar todėl, kad geriant vyną blogėja fizinė būklė, kurią reikia gerinti liejant prakaitą?

Įdomu dar vienas dalykas - turintys automobilius sportuoja daugiau už neturinčius. Įsigijus automobilį vaikščioti tenka mažiau, todėl reikia sportuoti daugiau.

Sportas - lietuvių tapatybės pagrindas

Tačiau sportas - ne tik prakaitas ir raumenų spazmai. Sportas - tai ne vien smagi pramoga su alaus buteliu prie televizoriaus. Sportas gelbėja mūsų patriotizmą.

Štai sociologiniai tyrimai rodo, kad labiausiai didžiuojamasi ne kuo kitu, o krepšiniu (35 proc. Lietuvos gyventojų), 34 proc. lietuvių didžiuojasi Lietuvos istorija, o lietuvių kalba - 22 proc. Aišku, šis sociologinis tyrimas nieko nauja nepasakė - jis patvirtino tai, ką visi ir taip žino. Krepšinis jau tapo lietuvių tapatybės dalimi.

Kiti sociologiniai tyrimai rodo, kad sportininkų pergalės net 88,9 proc. Lietuvos gyventojų skatina didžiuotis Lietuva. Ir tik 9,2 proc. Lietuvos sportininkų pasiekimai niekaip nesisieja su patriotizmu. Taigi 9 prieš vieną sporto naudai. Proporcija įtikinama. Sportas nėra vien tik pramoga. Jis tapo šalies pasididžiavimu, patriotizmo šaltiniu.

Tad galime daryti išvadą - sportas sveika ne tik mūsų kūnui, bet dvasiai, t.y. tautiškumui.

Ar kada nors entuziastingai ėmėtės kokio darbo, tačiau po trumpo laiko entuziazmas išgaravo, ir nejučiomis grįžote prie senų įpročių? Buvo taip? Aišku, kad buvo!

Ar prisimenate Bridžitos Džouns naujamečius įsipareigojimus? – Nuo kitų metų mesiu rūkyti, išgersiu ne daugiau kaip po taurę vyno per dieną, susirasiu padorų vaikiną ir t.t. Sausio antrąją, pasibaigus šventėms, Bridžita savo ketinimų laikosi nepriekaištingai, kitą dieną vos vos „nusideda” (surūko tik vieną cigaretę), dar vieną dieną šiaip ne taip atsilaiko, o kokią sausio penktąją, atsitikus nemaloniam įvykiui, mergina nutrūksta nuo grandinės ir visiškai išsižada savo įsipareigojimų.

Kodėl taip yra? Ir - tai dar svarbiau - ką reikėtų daryti, kad taip nenutiktų?

Visų mūsų veiksmų priežastys patenka į vieną iš dviejų kategorijų. Žmonės ką nors daro ar nedaro dėl to, kad tiki, jog tas veiksmas (susilaikymas nuo veiksmo) pagerins jų padėtį. O pagerinti padėtį galima dviem būdais – gauti tai, kas malonu, arba išvengti to, kas nemalonu.

Taip pat yra ir gamtoje.

Kiškis mielai lenda į kopūstų daržą, bet mikliai dumia nuo lapės.

Taigi visą laiką esame blaškomi tarp norų ir nenorų. Norai traukia jų link. O dalykai, kurių nenorime, mus atstumia, todėl imamės ką nors daryti, kad tų nemalonumų išvengtume.

Tos dvi jėgos ir padeda pasiekti tai, ką turime savo gyvenime. Ir, deja, sutrukdo pasiekti kur kas daugiau nei esame pajėgūs padaryti. Tai dėl netinkamo šių dviejų jėgų veikimo per anksti nuleidžiame rankas.

Mūsų veiksmus lemia ta jėga, kuri tuo metu stipresnė. Kiekvieną akimirką, kiekvieną minutę vyksta vidinė kova tarp to, ko norime, ir to, ko vengiame. Visa bėda, kad šios dvi jėgos nėra tokios jau ištikimos mūsų tikslų sąjungininkės. Ištikimos jos taps, jei išmoksime jas suvaldyti.

Paimkime paprastą pavyzdį ir pažiūrėkime, kaip šios jėgos padeda ir trukdo pasiekti tikslus. Tarkime, kad mūsų tikslas – puikus kūnas. Norime raumeningo kūno, žvalios nuotaikos, nenorime antsvorio ir riebalų.

Užsibrėžti tokį tikslą skatina viena iš dviejų arba abi šios priežastys: nepasitenkinimas dabartine kūno forma (sveikatos būkle) arba stiprus noras būti gražiam ir raumeningam. Jei šiuo metu neturite antsvorio, bet vis tiek plušate sporto salėje, turbūt labiau jus skatina gundantis tikslas. Jei turite antsvorio, tikriausiai pernelyg nemaloniai jaučiatės ir sporto salėje atsidūrėte stumiamas nepasitenkinimo.

Dabar pažvelkime, kas priverčia atsisakyti savo pasiryžimo. Paimkime pirmąjį atvejį. Noriu būti gražus, todėl pradedu dirbti. Tačiau greitai pamatau, kad būti gražiam – ne šiaip sau po parką pasivaikščioti. Tenka plušti ir prakaituoti. Mano padėtis tuo tarpu tampa ne tokia maloni, lyginant su ta, jei leisčiau laiką prie televizoriaus.

Įsitikinu, kad turėti gražų kūną, vadinasi, atsisakyti kitų malonių dalykų, be to, - ištverti sunkų darbą, kentėti kūno skausmus. Taigi stiprėja jėga, kuri priešinasi mano tikslui. Kuo stipresnė tampa pasipriešinimo jėga, tuo sunkiau judėti pasirinkta kryptimi. Pasipriešinimo jėga susilpnina pasiryžimą eiti užsibrėžto tikslo link. Tą akimirką, kai ji persvers svarstykles į savo pusę, pasiduosiu pagundoms ir nustosiu sportuoti.

Antruoju atveju nepasitenkinimas tampa pernelyg stiprus, todėl nebegaliu ilgiau kentėti ir ateinu sportuoti. Tuomet uoliai, negailėdamas jėgų plušu, nes per treniruotę ir po jos jaučiuosi kur kas geriau. Nepasitenkinimas stumia žmogų gerokai stipriau, nei į savo pusę tempia troškimas. Kiškis gi irgi daug uoliau bėga nuo lapės nei lenda į kopūstų daržą?

Taigi nepasitenkinimo stumiamas žmogus per pakankamai trumpą laiką gali pasiekti gana reikšmingų rezultatų. Vidinis pyktis jam suteikia daug naujų jėgų. Todėl pirmieji naujosios veiklos rezultatai netrunka pasirodyti. Pradedame džiaugtis, kad šiek tiek pavyko numesti svorio ir pataisyti kūno formas.

Turime kuo pasidžiaugti. Tai dar stiprina pasitikėjimą savo jėgomis, pradedame save vertinti gerokai palankiau. Lūžis įvyksta, kai neigiamą nuomonę pakeičia teigiamas savęs vertinimas. Deja, ši puiki akimirka gali tapti ir dažnai tampa nuosmukio pradžia.

Nes nelieko tos jėgos, kuri mus stūmė pirmyn. Ryžtas keisti save kilo iš nepasitenkinimo esama padėtimi. Tai ši jėga buvo varomoji. Kai nepasitenkinimo nebeliko, nebeliko ir pagrindinės jėgos, kuri mus vedė tikslo link. Patenkinti džiaugiamės, kad atsikratėme papildomo svorio, tačiau kartu ir nustojame toliau stengtis.

Pamažu atsisakome tolesnių pastangų. Jėgos, besipriešinančios tikslui, stiprėja. Ne taip baisu ir skaniau užkąsti, nes svoris jau taip nebegąsdina. Iškeisime sporto treniruotę į smagų laisvalaikį su draugais arba tiesiog „atsiras” svarbių reikalų darbe. Taip pamažu ir vėl grįžtame prie senų įpročių.

Tačiau kaip gi išvengti šių dviejų scenarijų? Kaip atsispirti pagundoms ir išlikti pasirinktame kelyje ilgą laiką?

Kaip prisimenate, kuo aiškesnis ir stipresnis tikslas, tuo silpnesnės pasipriešinimo jėgos. Tuo greičiau galima pasiekti tikslų. Tuo mažesnis pasipriešinimas. Kai tik paleidžiame iš akiračio savo tikslą, į jo vietą stoja įvairios pagundos. Noriu numesti svorio, tik dar labiau noriu pyrago šiuo metu!

Lieknos figūros, man, aišku, reikia, tačiau kaip nublanksta šis tikslas tuomet, kai pagunda suvalgyti skanaus pyrago gabaliuką taip arti! Jei sutelksime dėmesį į pyrago gabaliuką, šis troškimas stiprės tol, kol persvers antsvorio keliamą nepasitenkinimą. Taip nutinka tik tuomet, kai tikrasis tikslas nebedominuoja. Tik tuomet jį nugali tokios pagundos.

Štai kodėl reikia labai aiškiai žinoti, ko nori, ir būti nuolat susitelkusiam į tikslą. Kai tikslas nėra iki galo aiškus, tarkime, pernelyg nekonkretus, tokį blankų tikslą lengvai gali užgožti ir tikrai užgoš įvairios pagundos. Kai susitelkiame nepakankamai, mūsų dėmesį lengva nuvilioti.

Tik nuolat galvodami apie tikslą, svajodami ir žvelgdami jo pusėn, neprarasite savo krypties. Štai todėl kone kiekvienoje šių laikų saviugdos knygoje rasite patarimą kuo daugiau svajoti, kuo tiksliau įsivaizduoti, ko norite. Kuo daugiau laiko praleidžiate galvodamas apie tai, ko labai norite, tuo labiau silpnėja pasipriešinimo jėgos, tuo lengviau imtis konkrečių tikslų savo svajonei įgyvendinti.

Visi be išimties ypač daug pasiekę žmonės buvo savo tikslų fanatikai. Jie tuo gyveno taip stipriai, kad niekas jų negalėjo išmušti iš pasirinkto kelio. Aišku, ir juos pagundos kartais atmesdavo atgal, tačiau tai tik stiprino jų nepasitenkinimą esama padėtimi. Dėl to jie pasijusdavo tik blogiau, todėl dar uoliau skynėsi savo svajonių link.

Tokių suklupimų patirsite ir jūs. Nieko čia nėra blogo. Svarbu tik tai, kaip juos išgyvensite. Turite du pasirinkimus:

1. Nuspręsti, kad esate bevalis, kad tai ne jūsų nosiai

2. Tapti dar labiau nepatenkintam, kad nutolo tikslas, ir išnaudoti nepasitenkinimo jėgą. Tai padės atsigriebti už prarastą laiką ir greitai vėl sugrįžti į pamestas vėžes.

V Y N D A R Y S T Ė

by Giedrė Urbonienė

Niekas nežino, kas ir kada pirmasis pagamino vyną. Todėl daugelis tautų, remdamosi mitais, legendomis arba archeologiniais tyrimais, pretenduoja į šiuos laurus.

Graikai turi net kelis variantus. Pagal vieną iš jų – dievas Dionisas Atikos gyventoją Iraklijų išmokė auginti vynuoges ir iš jų gaminti stebuklingą gėrimą. Pagal kitą – vynuoges atrado avis, kuri pabėgdavo nuo bandos ir grįždavo į tvartą vėliau už kitas. Piemuo Stafilos pasekė ją ir pastebėjo, kad avis ėda nežinomo augalo vaisius. Pririnkęs uogų, Stafilos parnešė jas savo šeimininkui Oinosui. Šis pastebėjo, kad uogų sultys, pastovėjusios kažkurį laiką, įgyja naują skonį ir svaiginimo savybes. Gautą gėrimą Oinosas paaukojo dievui Dionisui, o šis už tai išmokė jį vynuogininkystės meno.

Kinai sako, kad pirmieji vynai atsirado iš Padangių karalystės, ir pateikia mitus apie dievą Jui, kuris skatino vynų gaminimą.

Vienas seniausių pasaulinės literatūros kūrinių yra šumerų epas „Sakmė apie Gilgamešą“. Jo herojus gyveno XXVII amžiaus prieš mūsų erą pabaigoje. Vienos savo kelionės metu Gilgamešas rado požeminį vynuogyną ir išmoko gaminti vyną.

Persų legenda apie vyno atsiradimą susijusi su karaliumi Džamšidu. Vieną kartą Džamšidas pastebėjo gyvatę, kuri laikė pagavusį didelį paukštį. Karalius liepė savo lankininkams gyvatę nušauti ir paukštį išlaisvinti. Atsidėkodamas paukštis iš snapo prie Džamido kojų išmetė keletą sėklų. Iš jų išaugo nuostabūs krūmai, kurių vaisius karalius labai mėgo. Vieną dieną Džamidui atnešė surūgusias sultis, jis labai supyko ir liepė jas išnešti ir kuo toliau nuo jo akių paslėpti. Praėjo keletas mėnesių. Karaliaus mylima vergė skundėsi nežmoniškais galvos skausmais ir sumanė nusižudyti. Suradusi paslėptą butelį su surūgusiomis vynuogių sultimis jį visą išgėrė ir užmigo. Atsibudo sveika ir guvi. Žinia apie stebuklingą išgijimą pasiekė Džamidą ir jis surūgusių vynuogių gėrimą pavadino „karališkuoju vaistu“.  

Armėnai, norėdami būti pirmieji vyndariai, nurodo Nojaus sustojimą prie Ararato kalno. Senajame testamente sakoma, kad Nojus išlipęs iš laivo „pradėjo dirbti žemę ir pasodino vynuoges. Ir išgėrė jis vyno ir apsvaigo“. Vynas Nojui ir jo pakeleiviams buvo atlyginimas už kančias, kurias patyrė per potvynį.

Kaip ten bebūtų, vynas egzistuoja Žemėje daugiau kaip 5 tūkstančius metų. Jo įtaką civilizacijos vystymuisi sunku paneigti – dėl jo kildavo karai, jo garbei buvo kuriami meno kūriniai.

 Vynas – senas mitologinis vaisingumo simbolis. Taip pat šis gėrimas simboliškai sutapatinamas su žmogaus krauju. Senovės chetų kariai prisiekdami sakydavo: „Tai ne vynas, tai Jūsų kraujas.“ Jėzus Kristus paėmęs taurę su vynu ištarė: „Tai yra mano kraujas.“ Senovės Egipte vynas buvo gyvenimo džiaugsmo simbolis, o Graikijoje vyną globojo ne tik Dionisas, bet ir pats Dzeusas.

Nevienareikšmis religijų požiūris į vyno vartojimą. Pagal krikščionybę, aukojimo metu geriamas vynas sutapatinamas su dievo krauju ir leidžia žmogui priartėti prie dieviškosios palaimos. Musulmonai vyno gėrimo tradicijų neskatina, o kai kurios islamo išpažinėjų atšakos netgi draudžia. Budizmo mokymas tvirtina, kad nuo alkoholinių gėrimų reikia susilaikyti, kadangi begalinę laimę galima pasiekti tik atsiribojus nuo visko. Seniausia judėjų religija savo pasekėjams leidžia gerti košerinius vynus.

by Giedrė Ubonienė

PAGRINDINĖS ĮMONĖS ĮVAIZDŽIO FORMAVIMO PRIEMONĖS

Kasdieninėje veikloje vis dažniau susiduriame su terminais “ryšiai su visuomene”, “įmonės atstovas spaudai”, “ryšiai su žiniasklaida” ir pan. Nors tokiais žodžiais nusakomos veiklos amžius pasaulyje skaičiuojamas dešimtmečiais, Lietuvoje šiais dalykais susidomėta tik pastaraisiais metais. Ryšiai su visuomene turėtų būti neatsiejama kiekvienos organizacijos, norinčios turėti visuomenės palankumą, gerą vardą gyvavimo sritimi. Tokia turėtų būti ryšių su visuomene paskirtis ir jų samprata visuomenėje.

Šios veiklos reikalingumą apsprendžia pati visuomenė, jos šiuolaikinė kompleksinė struktūra, apimanti daugybę sąveikaujančių elementų. Ryšių su visuomene veiklos paskirtis - gerinti šią sąveiką, nustatyti ir nuolat palaikyti efektyvius komunikacinius ryšius tarp visuomenės elementų (asmenų, institucijų, bendruomenių, organizacijų) ir visuomenės apskritai. Tačiau visuotinai priimto ryšių su visuomene apibrėžimo nėra.

“Ryšiai su visuomene yra speciali vadybos funkcija, kuri padeda sukurti ir išlaikyti abipusę komunikaciją, pritarimą ir bendradarbiavimą tarp organizacijos ir visuomenės” /Rex Harlow, 1976/.

“Ryšiai su visuomene - tai mokslas ir menas veikti asmenų grupių požiūrius ir nuomones, tikslu įgyti palankumą asmeniui, institucijai, produktui ar idėjai ir t.t.”/Mass Media Dictionary. National Textbook company. Linconwood, Illinois, USA. 1992. 471 p/.

“Ryšiai su visuomene yra valdymo funkcija, kuri įvertina visuomenės požiūrius, identifikuoja individo ar institucijos politiką ir veiksmus iš visuomenės interesų pozicijos, planuoja ir vykdo veiksmų programą, siekiant įgyvendinti visuomenės supratimą ir pritarimą” /Tarptautinė ryšių su visuomene asociacija/.

Ryšių su visuomene veikloje institucija dažniausiai siekia dviejų tikslų: keisti visuomenės požiūrį ar elgesį, pritaikant jį prie savo veiklos pobūdžio, kad pastaroji galėtų veikti taip, kaip jai yra paranku. Antrasis - įtikinti visuomenę, siekiant pagerinti tarpusavio supratimą bei bendradarbiavimą su visuomene. Formuoti palankią visuomenės nuomonę, be abejo, padeda geras institucijos įvaizdis, kurį galima sukurti įvairiomis šios veiklos priemonėmis.

 Kaip jau buvo aptarta anksčiau, visos organizacijos turi įvaizdį, nepriklausomai nuo to, ar jos jį kuria, ar ne. Visuomenėje organizacija gali būti priimama labai įvairiai. Tai priklauso nuo publikų gaunamos informacijos. Todėl yra reikalingi ryšiai su visuomene, kadangi palaikant gerus ir artimus santykius su  visuomene, organizacija gali pateikti apie save visą norimą informaciją.

        Ryšių su visuomene tikslas - pakeisti neigiamą požiūrį į palankų, nežinojimą pakeisti į pažinimą, priešiškumą - į palankumą, abejingumą - į susidomėjimą.

Ryšiai su visuomene turi būti palaikomi visą organizacijos gyvavimo laiką. Žmonės apie organizaciją turi nuomonę visą laiką, tačiau visuomenės požiūriai yra dinamiški ir laikui bėgant keičiasi. Planuoti ryšių su visuomene funkcijos tik tam tikram laikotarpiui nėra prasmės. Kiekviena organizacija turi apsispręsti, ar ji tikrai nori užsiimti savo įvaizdžio kūrimu, ir jei taip - tai gali būti pasiekta tik nuolatinių, planuotų ryšių su visuomene proakcine veikla.

Ryšiai su visuomene turi būti ilgalaikė vadybos strategija, o ne reakcinė veikla, skirta užglaistyti kritikai, kai organizacija susiduria su kaltinimais neefektyvumu, aplinkos teršimu ar kitomis socialinėmis blogybėmis.

 Ryšiai su visuomene neturi būti gynybinė komunikacija, kurios paskirtis - atsakyti į visuomenės kritiką. Ryšiai su visuomene turi būti ilgalaikė strategija, skirta numatyti ir užbėgti už akių negatyviai visuomenės nuomonei. Būti apkaltintam kuo nors blogu jau yra žalinga organizacijai ir jau gali sugadinti nuomonę apie ją, net jei tie kaltinimai yra neteisingi [2]. Svarbu suvokti, kad organizacijos įvaizdis gali būti labai apribotas, jei jis yra matomas, kaip tik kažkas, ką reikia ginti ir, jei būtina, bandyti atstatyti. Tai yra gynybinės, reakcinės pastangos. Tačiau įvaizdis gali būti naudojamas žymiai pozityviau, net agresyviau, jei jis yra geras, arba jis gali būti pakankamai greitai pateiktas palankiam visuomenės informavimui.

Įmonės, organizacijos ryšiai su visuomene apima daug įvairių veiklos sričių. Tačiau įvertinus kelių dešimtmečių patyrimą, yra skiriamos kelios svarbiausios, reikalaujančios daugiausia dėmesio ir darbo:

• Visuomenės reikalai. Stengtis parodyti, kad organizacija žino visuomenės reikalus ir patenkinti visuomenės suinteresuotų grupių lūkesčius.

   

• Ryšiai su bendruomene. Planuota veikla, išryškinant sferas, palankias ir organizacijai, ir bendruomenei.

   

• Darbuotojai, personalo santykiai. Veikla tarp personalo narių, vidinės komunikacijos strategavimas.

   

• Santykiai su žiniasklaida. Teikti informaciją apie organizaciją per žiniasklaidą ar patenkinti jų poreikį informacijai apie organizaciją gauti.

   

• Patarinėjimas. Teikti patarimus, susijusius su informacijos vadyba, komunikacija.

   

• Tyrimas. Planuojant ryšių su visuomene strategijas, būtina žinoti publikų požiūrius ir nuomones. Šiuo atveju turimi du tikslai: pagerinti abipusį supratimą bei paveikti, įtikinti publikas.

   

• Viešumas. Informacijos, užtikrinančios organizacijai palankumą, platinimas per pasirinktas komunikacijos priemones.

   

• Finansiniai ryšiai. Gerų santykių užmezgimas ir palaikymas su finansine visuomene, investuotojais, akcininkais ir pan.

   

• Santykiai su valdžios institucijomis. Organizacijos lobistinė veikla.

   

• Gamybiniai santykiai. Bendradarbiavimas su kitomis firmomis ar organizacijomis.

   

• Rėmėjų paieška. Visuomenės skatinimas paremti organizaciją, pirmiausia, finansiškai.

   

• Kultūriniai ryšiai. Bendravimas su individais ar organizacijomis kultūrinėje veikloje.

   

• Komunikacijos rinkodara. Kombinuota veikla, tikslu parduoti prekę, idėją, pasitelkiant reklamą, žiniasklaidą ir kt.

   

• Specialūs įvykiai. Specialių įvykių organizavimas (prezentacijos, jubiliejai ir pan.), atkreipiant norimą visuomenės dėmesį.

   

Įgyvendinant konkrečios ryšių su visuomene programos tikslus, yra numatomos atskiros žmonių grupės, su kuriomis įvairiomis priemonėmis bus dirbama. Šios grupės yra vadinamos publikomis.

Publikomis gali būti: klientai, darbuotojai, investuotojai, partijos, nevyriausybinės organizacijos, konkurentai, žiniasklaida ir kt. Kiekviena institucija turi savo publikų ratą, ir kiekvienu konkrečiu atveju vienos iš jų yra svarbesnės už kitas. Kiekvienos publikos sąlyginė reikšmė skirsis priklausomai nuo to, kas vyksta ar numatoma institucijoje, ir nuo institucijos poveikio publikoms. Labai svarbu žinoti savo publikas, ir kiekvienoje konkrečių ryšių su visuomene programoje, išskyrus pagrindines publikas, sugebėti jas pasiekti ir paveikti.

Komunikacijoje su publikomis svarbu akcentuoti dvipusį bendravimą: be grįžtamojo ryšio komunikacija sunkiai įsivaizduojama. Ryšiai su visuomene gali būti efektyvūs tik tada, kai vykdoma dvipusė komunikacija, kai grįžtamasis ryšys su publikomis yra strateginės reikšmės komunikacijos proceso dalis.    Taip pat kai organizacija siekia ne tik įtakoti publikas jai naudinga linkme, bet ir pati prisitaiko prie jų.

ŽMOGUS YRA TINGINYS

Giedrė Urbonienė

Kiek lietuvių sportuoja?

Sociologinės apklausos rodo, kad pusė Lietuvos gyventojų sportuoja. Bent taip jau patys sakosi. 15,4 proc. respondentų teigia sportuojantys kasdien ir tiek pat (15,3 proc.) - keletą kartų per savaitę. Vieną kartą per savaitę sportuoja 7,3 proc. apklaustųjų, o keletą kartų per mėnesį - 11,8 proc. dalyvavusiųjų apklausoje.

Tačiau nereikėtų pasitikėti šiais skaičiais. Taip sako patys žmonės, tačiau ką jie sako, dar nebūtinai yra tiesa.

Sociologai ir antropologai jau seniai pastebėjo, kad žmonės ypač linkę meluoti, kai jų klausiama apie “garbingus” ar “gėdingus” dalykus. Jei kokia nors veikla, dorybės yra vertinamos, tai žmonės linkę jas padidinti, o tai, kas laikoma nelabai priimtina, linkę sumažinti.

Štai antropologai viename Kanados miestelyje atliko tokį tyrimą. Pirmiausia apklausė suaugusius gyventojus, kiek jie per savaitgalį išgeria alaus. Paaiškėjo, kad vidutiniškai išgeria po 4 skardines. Tačiau nuo antropologų nieko nenuslėpsi - jie po savaitgalio pasirausė po visas šiukšlines. Rezultatas - gyventojai gėrė vidutiniškai viena skardine daugiau, nei prisipažino.

Kadangi sportuoti  yra sveika, gera ir gražu, tai labai tikėtina, jog dalis Lietuvos gyventojų tiesiog šiek tiek perdėjo atsakinėdami į klausimus apie savo sportinius įpročius.

Kas sportuoja?

Aišku, daugiau sportuoja vyrai (56,0 proc.) nei moterys (44,4 proc.), daugiau miestiečiai (57,3 proc.) nei kaimiečiai (43,2 proc.)

Bent kelis kartus per mėnesį teigia sportuojantys 92,6 proc. 16-19 metų ir 63,8 proc. 20-29 metų apklaustųjų. Mažiausiai sportuojančiųjų yra tarp vyresnių nei 60 metų respondentų.

Lietuviai dažniau sportuoja namuose - 44 proc., nei sporto klube - 27 proc.

Beje, kuo didesnės pajamos, tuo daugiau sportuojama. Ir atvirkščiai - kuo mažiau uždirbama, tuo mažesnis procentas bent kartais pasportuojančių. Darbas, uždirbami pinigai verčia rūpintis savo sveikata. Be to, sportuoti  kartais reikalauja net ne fizinė būklė, bet ir prestižas - gerą darbą dirbantis šiuolaikinis lietuvis privalo lankytis jo statusą atitinkančiame sporto klube. Antra vertus, mažiau atlyginamas darbas paprastai yra fizinis - tad kam dar sportuoti?

Sociologiniai tyrimai rodo, kad besimokantys lietuviai sportuoja daugiau už nesimokančius. Tai suprantama, nes besimokantys paprastai turi daugiau laiko.

Niekur nedirbantys sportuoja rečiau nei dirbantys. Čia tikriausiai tokia proporcija atsirado todėl, kad į nedirbančiuosius įrašyti pensininkai.

Tačiau, kaip rodo sociologiniai tyrimai, didžiausias sporto priešas yra ne kas kita, o šeima. Nesusituokę asmenys daug daugiau sportuoja nei gyvenantys santuokoje. Ir tai suprantama - pirmiausia, jau nebereikia palaikyti savo formų norint ištekėti ar vesti. Kita vertus, sukūrus šeimą lieka mažiau laiko. Tad taip šeima skatina nelabai sveiką gyvenimo būdą.

Sunkiau suprasti, kodėl geriantys vyną sportuoja daugiau nei jo negeriantys. Ar todėl, kad vyną geria tie, kurie turi daugiau pajamų, ar todėl, kad geriant vyną blogėja fizinė būklė, kurią reikia gerinti liejant prakaitą?

Įdomu dar vienas dalykas - turintys automobilius sportuoja daugiau už neturinčius. Įsigijus automobilį vaikščioti tenka mažiau, todėl reikia sportuoti daugiau.

Sportas - lietuvių tapatybės pagrindas

Tačiau sportas - ne tik prakaitas ir raumenų spazmai. Sportas - tai ne vien smagi pramoga su alaus buteliu prie televizoriaus. Sportas gelbėja mūsų patriotizmą.

Štai sociologiniai tyrimai rodo, kad labiausiai didžiuojamasi ne kuo kitu, o krepšiniu (35 proc. Lietuvos gyventojų), 34 proc. lietuvių didžiuojasi Lietuvos istorija, o lietuvių kalba - 22 proc. Aišku, šis sociologinis tyrimas nieko nauja nepasakė - jis patvirtino tai, ką visi ir taip žino. Krepšinis jau tapo lietuvių tapatybės dalimi.

Kiti sociologiniai tyrimai rodo, kad sportininkų pergalės net 88,9 proc. Lietuvos gyventojų skatina didžiuotis Lietuva. Ir tik 9,2 proc. Lietuvos sportininkų pasiekimai niekaip nesisieja su patriotizmu. Taigi 9 prieš vieną sporto naudai. Proporcija įtikinama. Sportas nėra vien tik pramoga. Jis tapo šalies pasididžiavimu, patriotizmo šaltiniu.

Tad galime daryti išvadą - sportas sveika ne tik mūsų kūnui, bet dvasiai, t.y. tautiškumui.

Ar kada nors entuziastingai ėmėtės kokio darbo, tačiau po trumpo laiko entuziazmas išgaravo, ir nejučiomis grįžote prie senų įpročių? Buvo taip? Aišku, kad buvo!

Ar prisimenate Bridžitos Džouns naujamečius įsipareigojimus? – Nuo kitų metų mesiu rūkyti, išgersiu ne daugiau kaip po taurę vyno per dieną, susirasiu padorų vaikiną ir t.t. Sausio antrąją, pasibaigus šventėms, Bridžita savo ketinimų laikosi nepriekaištingai, kitą dieną vos vos „nusideda” (surūko tik vieną cigaretę), dar vieną dieną šiaip ne taip atsilaiko, o kokią sausio penktąją, atsitikus nemaloniam įvykiui, mergina nutrūksta nuo grandinės ir visiškai išsižada savo įsipareigojimų.

Kodėl taip yra? Ir - tai dar svarbiau - ką reikėtų daryti, kad taip nenutiktų?

Visų mūsų veiksmų priežastys patenka į vieną iš dviejų kategorijų. Žmonės ką nors daro ar nedaro dėl to, kad tiki, jog tas veiksmas (susilaikymas nuo veiksmo) pagerins jų padėtį. O pagerinti padėtį galima dviem būdais – gauti tai, kas malonu, arba išvengti to, kas nemalonu.

Taip pat yra ir gamtoje.

Kiškis mielai lenda į kopūstų daržą, bet mikliai dumia nuo lapės.

Taigi visą laiką esame blaškomi tarp norų ir nenorų. Norai traukia jų link. O dalykai, kurių nenorime, mus atstumia, todėl imamės ką nors daryti, kad tų nemalonumų išvengtume.

Tos dvi jėgos ir padeda pasiekti tai, ką turime savo gyvenime. Ir, deja, sutrukdo pasiekti kur kas daugiau nei esame pajėgūs padaryti. Tai dėl netinkamo šių dviejų jėgų veikimo per anksti nuleidžiame rankas.

Mūsų veiksmus lemia ta jėga, kuri tuo metu stipresnė. Kiekvieną akimirką, kiekvieną minutę vyksta vidinė kova tarp to, ko norime, ir to, ko vengiame. Visa bėda, kad šios dvi jėgos nėra tokios jau ištikimos mūsų tikslų sąjungininkės. Ištikimos jos taps, jei išmoksime jas suvaldyti.

Paimkime paprastą pavyzdį ir pažiūrėkime, kaip šios jėgos padeda ir trukdo pasiekti tikslus. Tarkime, kad mūsų tikslas – puikus kūnas. Norime raumeningo kūno, žvalios nuotaikos, nenorime antsvorio ir riebalų.

Užsibrėžti tokį tikslą skatina viena iš dviejų arba abi šios priežastys: nepasitenkinimas dabartine kūno forma (sveikatos būkle) arba stiprus noras būti gražiam ir raumeningam. Jei šiuo metu neturite antsvorio, bet vis tiek plušate sporto salėje, turbūt labiau jus skatina gundantis tikslas. Jei turite antsvorio, tikriausiai pernelyg nemaloniai jaučiatės ir sporto salėje atsidūrėte stumiamas nepasitenkinimo.

Dabar pažvelkime, kas priverčia atsisakyti savo pasiryžimo. Paimkime pirmąjį atvejį. Noriu būti gražus, todėl pradedu dirbti. Tačiau greitai pamatau, kad būti gražiam – ne šiaip sau po parką pasivaikščioti. Tenka plušti ir prakaituoti. Mano padėtis tuo tarpu tampa ne tokia maloni, lyginant su ta, jei leisčiau laiką prie televizoriaus.

Įsitikinu, kad turėti gražų kūną, vadinasi, atsisakyti kitų malonių dalykų, be to, - ištverti sunkų darbą, kentėti kūno skausmus. Taigi stiprėja jėga, kuri priešinasi mano tikslui. Kuo stipresnė tampa pasipriešinimo jėga, tuo sunkiau judėti pasirinkta kryptimi. Pasipriešinimo jėga susilpnina pasiryžimą eiti užsibrėžto tikslo link. Tą akimirką, kai ji persvers svarstykles į savo pusę, pasiduosiu pagundoms ir nustosiu sportuoti.

Antruoju atveju nepasitenkinimas tampa pernelyg stiprus, todėl nebegaliu ilgiau kentėti ir ateinu sportuoti. Tuomet uoliai, negailėdamas jėgų plušu, nes per treniruotę ir po jos jaučiuosi kur kas geriau. Nepasitenkinimas stumia žmogų gerokai stipriau, nei į savo pusę tempia troškimas. Kiškis gi irgi daug uoliau bėga nuo lapės nei lenda į kopūstų daržą?

Taigi nepasitenkinimo stumiamas žmogus per pakankamai trumpą laiką gali pasiekti gana reikšmingų rezultatų. Vidinis pyktis jam suteikia daug naujų jėgų. Todėl pirmieji naujosios veiklos rezultatai netrunka pasirodyti. Pradedame džiaugtis, kad šiek tiek pavyko numesti svorio ir pataisyti kūno formas.

Turime kuo pasidžiaugti. Tai dar stiprina pasitikėjimą savo jėgomis, pradedame save vertinti gerokai palankiau. Lūžis įvyksta, kai neigiamą nuomonę pakeičia teigiamas savęs vertinimas. Deja, ši puiki akimirka gali tapti ir dažnai tampa nuosmukio pradžia.

Nes nelieko tos jėgos, kuri mus stūmė pirmyn. Ryžtas keisti save kilo iš nepasitenkinimo esama padėtimi. Tai ši jėga buvo varomoji. Kai nepasitenkinimo nebeliko, nebeliko ir pagrindinės jėgos, kuri mus vedė tikslo link. Patenkinti džiaugiamės, kad atsikratėme papildomo svorio, tačiau kartu ir nustojame toliau stengtis.

Pamažu atsisakome tolesnių pastangų. Jėgos, besipriešinančios tikslui, stiprėja. Ne taip baisu ir skaniau užkąsti, nes svoris jau taip nebegąsdina. Iškeisime sporto treniruotę į smagų laisvalaikį su draugais arba tiesiog „atsiras” svarbių reikalų darbe. Taip pamažu ir vėl grįžtame prie senų įpročių.

Tačiau kaip gi išvengti šių dviejų scenarijų? Kaip atsispirti pagundoms ir išlikti pasirinktame kelyje ilgą laiką?

Kaip prisimenate, kuo aiškesnis ir stipresnis tikslas, tuo silpnesnės pasipriešinimo jėgos. Tuo greičiau galima pasiekti tikslų. Tuo mažesnis pasipriešinimas. Kai tik paleidžiame iš akiračio savo tikslą, į jo vietą stoja įvairios pagundos. Noriu numesti svorio, tik dar labiau noriu pyrago šiuo metu!

Lieknos figūros, man, aišku, reikia, tačiau kaip nublanksta šis tikslas tuomet, kai pagunda suvalgyti skanaus pyrago gabaliuką taip arti! Jei sutelksime dėmesį į pyrago gabaliuką, šis troškimas stiprės tol, kol persvers antsvorio keliamą nepasitenkinimą. Taip nutinka tik tuomet, kai tikrasis tikslas nebedominuoja. Tik tuomet jį nugali tokios pagundos.

Štai kodėl reikia labai aiškiai žinoti, ko nori, ir būti nuolat susitelkusiam į tikslą. Kai tikslas nėra iki galo aiškus, tarkime, pernelyg nekonkretus, tokį blankų tikslą lengvai gali užgožti ir tikrai užgoš įvairios pagundos. Kai susitelkiame nepakankamai, mūsų dėmesį lengva nuvilioti.

Tik nuolat galvodami apie tikslą, svajodami ir žvelgdami jo pusėn, neprarasite savo krypties. Štai todėl kone kiekvienoje šių laikų saviugdos knygoje rasite patarimą kuo daugiau svajoti, kuo tiksliau įsivaizduoti, ko norite. Kuo daugiau laiko praleidžiate galvodamas apie tai, ko labai norite, tuo labiau silpnėja pasipriešinimo jėgos, tuo lengviau imtis konkrečių tikslų savo svajonei įgyvendinti.

Visi be išimties ypač daug pasiekę žmonės buvo savo tikslų fanatikai. Jie tuo gyveno taip stipriai, kad niekas jų negalėjo išmušti iš pasirinkto kelio. Aišku, ir juos pagundos kartais atmesdavo atgal, tačiau tai tik stiprino jų nepasitenkinimą esama padėtimi. Dėl to jie pasijusdavo tik blogiau, todėl dar uoliau skynėsi savo svajonių link.

Tokių suklupimų patirsite ir jūs. Nieko čia nėra blogo. Svarbu tik tai, kaip juos išgyvensite. Turite du pasirinkimus:

1. Nuspręsti, kad esate bevalis, kad tai ne jūsų nosiai

2. Tapti dar labiau nepatenkintam, kad nutolo tikslas, ir išnaudoti nepasitenkinimo jėgą. Tai padės atsigriebti už prarastą laiką ir greitai vėl sugrįžti į pamestas vėžes.